19 a. pabaigoje Kauno miestas buvo Rusijos imperijos vienos iš vakarinių gubernijų centras. 1891 m. miesto valdyba nutarė, kad jame turėtų būti pastatyti teatro rūmai, kurie turėtų tenkinti nedidelio provincijos miesto, koks tada buvo Kaunas, kultūrinius poreikius. Jiems pasirinkta centrinė besiplečiančio miesto aikštė -miesto sodas. Labai greitai - per metus, pagal gubernijos architekto Ustino Golinevičiaus projektą, čia iškilo naujas pastatas. Teatras priminė neorenesanso stilių, tuo metu būdingą rūmų ir reprezentacinių pastatų architektūrai. Dviaukštis pastatas turėjo keturkampę 500 vietų salę su dviem balkonų eilėmis, dvi fojė, pagalbines patalpas. Kauno gubernatoriui ir tvirtovės komendantui buvo įrengtos specialios ložės. Iškilmingas teatro atidarymas įvyko 1892 m sausio 9 d. Čia nebuvo pastoviai dirbančios trupės, spektaklius rodydavo tik gastroliuojantys artistai. Vėlesnės teatro rekonstrukcijos ir priestatai paslėpė pirmąjį pastato fasadą, tačiau viduje galima įžvelgti senojo teatro likučius. Gastrolinius spektaklius 1901 m. čia rodė italų operos trupė, 1902 m. buvo parodyta N.Gogolio komedija „Revizorius“. Po 1904 m. caro paskelbto tolerancijos akto, teatre pradėta statyti spektaklius, rengti vakarus galėjo ir lietuvių, lenkų, žydų, vokiečių bendruomenės. 1905 m. pirmąjį lietuvišką vakarą surengė „Dainos“ draugija, kurios iniciatyva parodytas spektaklis A.Vilkutaičio Keturakio „Amerika pirtyje“.
Pirma rekonstrukcija teatre dėl šalčio ir netobulos apdailos buvo pradėta jau po pirmojo sezono ir truko iki amžių sandūros. 1916 m. vokiečių okupacijos metu buvo padidinta scena ir patobulinti aktorių kambariai.
 
 Po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šiame teatre gimė profesionalios lietuvių dramos (1920 m. pastatyta H.Zudermano pjesė „Joninės“), operos (1920 m. - G.Verdi opera „Traviata“) ir baleto (1925 m. - L.Delibes baletas „Kopelija“) trupės. 1922-1925 m. vyriausybė skyrė lėšų teatro rekonstrukcijai, kuri buvo pavesta žymiausiems architektams Mykolui Songailai ir Vladimirui Dubeneckiui, jiems talkino konstruktorius P.Morkūnas. Modernizuota pastato išorė įgavo neobaroko išraišką, viduje padidinta žiūrovų salė iki 763 vietų, jai suteikta pasagos forma, įrengta trečia balkonų eilė ir centrinė ložė, padaryta vieta orkestrui. Šios rekonstrukcijos metu buvo ypač rūpinamasi akustika. Ją aukštai vertino visi čia viešėję garsūs atlikėjai. Salės interjere V.Dubeneckiui pavyko suvienyti dvi menines tendencijas - liaudiškas formas monumentalioje architektūroje. Tautiškus tulpių, lelijų ir saulučių motyvus architektas stilizavo tuo metu populiaria Art Deco maniera. Naujieji rūmai įgijo Valstybės teatro statusą. 
 
1930-1933 m. tapęs per ankštas naujoms scenografų idėjoms (didelės įtakos tam turėjo dailininkas Mstislavas Dobužinskis) pastatas vėl buvo rekonstruojamas. Šį kartą darbams vadovavo architektas V.Landsbergis-Žemkalnis. Pastatyti dviaukščiai korpusai į Kęstučio gatvės pusę, skirti dekoracijų dirbtuvėms, siuvyklai, sandėliams, paaukštinta scenos dėžė, išplėsti abiejų aukštų fojė, scenoje įrengtas susukamas audeklinis horizontas vietoje griozdiško gelžbetoninio, sumontuota geležinė uždanga su automatiškai paleidžiamu vandeniu aušinimui (jei ne ji, 1931 m. teatras būtų supleškėjęs iki pamatų), padaryti nauji baldai ir ąžuoliniai laiptų turėklai. 
   
Vėliau penkiasdešimt metų pastatas buvo naudojamas nieko nekeičiant. Paskutinė rekonstrukcija pradėta 1980 m. ir truko ketverius metus. Jai vadovavo architektai restauratoriai K.Žalnierius ir A.Staskevičius. Įrengtos požeminės rūbinės ir repeticijų salė rytinio kiemelio vietoje, patobulinta scenos įranga, atnaujintas V.Dubeneckio interjeras - dekoras, spalvų gama. Žiūrovams skirtose fojė eksponuojami šiuolaikinių lietuvių dailininkų paveikslai (Antanas Martinaitis, Ričardas Vaitekūnas), keramikiniai pano (Stasys ir Teresė Petraičiai), gobelenai (Birutė Vaitekūnienė), stilizuota operos „Traviata“ veikėjos Violetos skulptūra bei P.Čaikovskio operos personažo Onegino skrybėlė (Leonas Strioga).  
 
Po 1948 m., kai operos ir baleto trupės persikėlė į Vilnių, čia veikė  Kauno valstybininis muzikinis dramos teatras, o 1959 m. dramos trupei persikėlus į naujas patalpas, vieninteliais rūmų šeimininkais miesto sode tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvas. 
 
 2003 m. pradėtas teatro fasado remontas. Dėl lėšų stygiaus atliktas tik šiaurinės dalies pastato fasado remontas. 2007 m.  paruoštas ir patvirtintas teatro rekonstrukcijos planas, 2008 m. pradėta rūsio rekonstrukcija, atliktas žiūrovų rūbinių remontas. 2009 -2010 m. m. atliktas artistų grimo kambarių remontas, dekoracijų ir butaforijos sandėlių rekonstrukcija, renovuota Baltoji salė. 
2013 m. atnaujinttos teatro žiūrovinės dalies erdvės, I ir II aukštų fojė. Sukurta ir realizuota skulptoriaus Roberto Antinio "Atminties" siena" (II a. fojė).
2016 m. Rekonstruota ir atnaujinta teatro žiūrovų salė.