Ingrida Kažemėkaitė

Dainininkė Ingrida Kažemėkaitė (sopranas)  2008 m. baigė dainavimo specialybę J.Gruodžio konservatorijoje, tęsė vokalo studijas VDU Muzikos akademijoje pas Stanislavą Garbatavičiūtę., 2012 m. įgijo muzikos bakalauro laipsnį, po poros metų baigė magistrantūrą.
Dainavimo paslapčių I.Kažemėkaitė sėmėsi ir įvairiuose meistriškumo kursuose: 2009 m. pas prof. Ingrid Kremling Hamburge, 2012 m. pas Gaivą Banzinaitę – Lambauer Zalcburge ir pas prof. Ramintą Lampsaitis Hamburge. Solistė dalyvavo įvairiuose dainavimo konkursuose Lietuvoje, pelnė diplomus, o 2008 m. tapo respublikinio jaunųjų dainininkų konkurso Panevėžyje I-osios vietos. laureate. Jaunoji solistė kartu su kolegomis dalyvauja įvairiose koncertinėse programose, 2014 m. dainavo ir tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ renginiuose.
Nuo 2014 m. rudens I.Kažemėkaitė yra Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė. 

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre jos sukurti vaidmenys:

2014, Valentina -  F.Wildhorno miuzikle „Grafas Montekristas“,
2014, Deizė Parker - P.Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“,
2014, Adelė - J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, įvedimas,
2015, Ūmėdėlė - Z.Bružaitės operėlėje parodijoje vaikams „Grybų karas ir taika“, įvedimas,
2015, Papagena -  operoje „Mažijo burtų fleita“ pagal W.A.Mozartą (įvedimas)
2015, Liza - R.Rodgerso miuzikle „Muzikos garsai“ (įvedimas),
2015, Liza - I.Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“, (įvedimas),
2015, Madlena - L.Fall operetėje „Madam Pompadur“ (įvedimas),
2015, Princesė Melodija - A.Jasenkos operoje vaikams „Dryžuota opera“,
2016, Ana Raich - O. Nicolai operoje „Vindzoro šmaikštuolės“,
2016, Serpoleta - R.Planquette operetėje „Kornevilio varpai“,
2017, Franciska Kaljari - J.Strausso operetėje „Vienos kraujas“ (įvedimas),
2017, Mari Letuš - I.Kalmano operetėje „Misteris X“.

2016 m. gruodžio mėn. Ingridą Kažemėkaitę kalbino žurnalistas Audrys Antanaitis:
Siūlome pasiklausyti
pokalbio

VDU Menų fakulteto studentės Vaidos Vildžiūnaitės  interviu su Ingrida Kažemėkaite.

Ingrida Kažemėkaitė: „Esu laiminga, kad meilė muzikai tapo mano gyvenimu“

Muzika- tai forma, per kuria išreiškiame savo jausmus ir mintis. Ji mus stebina ir verčia susimastyti. Muzika daug pasako apie žmogų. Šį šaltą rudenį, ieškojau žmogaus, kuris spinduliuotų šiluma, optimizmu ir meile savo darbui. Manau, kad būtent toki žmogų ir radau.
Susipažinkite: Ingrida Kažemėkaitė – Kauno valstybinio muzikinio teatro debiutuojanti solistė, daugybės konkursų laureatė, baigusi Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją magistro laipsniu.

Ingrida, papasakok šiek tiek apie save. Iš kur esi?

Esu kilusi iš nedidelio Pandėlio miestelio, esančio Rokiškio rajone.  Dainuoti pradėjau  būdama vos  4 metų, o sulaukusi septynerių pradėjau lankyti Pandėlio meninio lavinimo centrą.  Kadangi vidurinėje mokykloje mokiausi tikrai  gerai, galėjau drąsiai rinktis kitas specialybes, tačiau mano širdis vis tiek labiausiai linko prie muzikos. Tad sulaukusi 16 metų išvažiavau į Kauną. Ten įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją. Baigusi ją, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kuri vėliau, vykstant pertvarkoms, tapo Vytauto Didžiojo Universiteto dalimi. Ten baigiau bakalauro ir magistrantūros studijas.

Koks vaikas buvai vaikystėje?

Na, buvau tikrai neproblematiškas vaikas. Namiškiai juokaudami sakydavo: “Aprengsime  Ingridą balta suknele, išleisime ją į lauką ir galime būti ramūs. Suknelė visada liks balta ir švari“. Kadangi mano vaikystė prabėgo nedideliame miestelyje, kuriame visi vieni kitus pažinojo, tad puikiai sutariau su visais. Niekada nebuvau didelė rėksnė, turėjau daug draugų, su kuriais bendrauju iki šiol.  Mano vaikystė buvo smagi ir linksma. Ją visada prisimenu su šypsena.

Papasakok apie savo “pirmąją pažintį” su muzika?

Pati nepamenu pirmųjų susitikimų su ja, teiškyla vaizdiniai, kuriuos susikūriau pagal mamos pasakojimus. Dainuoti pradėjau dar būdama darželyje vos trijų metukų. Mama pasakojo, kad kartą mane išgąsdino didelis šuo ir pradėjau smarkiai mikčioti. Vežė pas gydytojus, į sanatoriją, tačiau atsikratyti jo padėjo dainavimas, nes tik dainuojant nustodavau mikčioti. Mama išgirdusi mano gabumus, nutarė leisti į muzikos mokyklą. Kol vaikai darželyje miegodavo pietų miego, aš dainuodavau. Tačiau pirma rimtesnė pažintis įvyko tada, kai būdama penkerių metų, teko sudalyvauti „Dainų dainelės“ konkurse.Tapau rajono laureate. Beprotiškai džiaugiausi.

Kodėl būtent muzika, o ne pavydžiui dailė?  Kokios kitos meno šakos yra artimos tau?

Dailė mokykloje niekada nebuvo mano mėgstamiausia pamoka.  Aš tiesiog niekada nemėgau ir nemokėjau piešti. Domėjausi muzika, tad šios pamokos stengiausi niekada nepraleisti. Taipogi mėgau geografiją, gerai sekėsi chemija, biologija. Buvau ir aktyvi sportininkė. Ne kartą teko dalyvauti krepšinio, futbolo, estafečių, tinklinio varžybose.

Pasirinkai dainavimo studijas. Kodėl?

Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis kuo norėtų užsiimti ateityje, kokia veikla, sritis labiau prie širdies. Domėjausi medicina, teise, tačiau niekas manęs taip netraukė kaip dainavimas, visada save išsivaizdavau tik scenoje. Negalėjau dainavimo palikti tik kaip „hobi“. Esu labai užsispyrusi, todėl siekiau savo svajonės ir visą savo laiką skyriau muzikai. Studijavau devynis metus. Bet šie metai tikrai neprailgo, o kaip tik buvo be galo įdomus. Koncertai, konkursai, meistriškumo kursai pas užsienio specialistus, tikrai daug įvairių žinių pasisėmiau per tuos metus.

Kas buvo pirmieji tavo mokytojai, dėstytojai? Kokias jų pamokas iki šiol prisimeni ir vadovaujiesi?

Pirmasis žmogus, atvėręs man muzikos pasaulį, buvo mokytoja Vilma Likienė. Pandėlio meninio lavinimo centre pas ją dainavau 12 metų. Ji supažindino su taisyklingu kvėpavimu, artikuliacija bei kitais dainavimo pagrindais. Jei ne ši nuostabi moteris, kažin kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. Antroji mano dainavimo mokytoja Gerutė Stračkaitytė. Su ja susipažinau įstojusi į Kauno J. Gruodžio konservatoriją.  Jos kiekviena pamoka man buvo labai vertinga. Duotos žinios padėjo man įstoti į Lietuvos ir muzikos teatro akademiją (dabar VDU Muzikos akademija) pas dėstytoją Stanislavą Garbatavičiūtę. Pas šią nuostabią pedagogę dainavimo subtilybių mokiausi šešis metus, baigiau bakalauro ir magistrantūros studijas. Tai buvo tikrai puikūs metai. Ji žinojo mano tikslą, tad kartu pradėjome siekti mano svajonės: žingsnis po žingsnio ėjome didžiosios scenos link. Esu be galo dėkinga visoms savo mokytojoms už suteiktas žinias, kurias tikrai visada prisiminsiu bei vadovausiuosi, už galimybes ir nuoširdžius pokalbius.

Esi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė. Kodėl pasirinkai būtent Kauno muzikinį teatrą, o ne tarkim kokį užsienio teatrą? Juk ten galimybės daug didesnės.

Šiuo atžvilgiu ne aš renkuosi, o pasirinko mane. Ir džiaugiuosi tuo.  Muzika yra kalba, kurią supranta visi žmonės visame pasaulyje. Mano širdis man kuždėjo likti Lietuvoje, bet dar nenumoju ranka ir į kitas šalis. Paskutiniais studijų metais  Kauno valstybiniame muzikiniame teatre gavau pasiūlymą atlikti Valentinos vaidmenį miuzikle „Grafas Montekristas“. Čia ir susipažinau su nuostabiais ir labai talentingais teatro žmonėmis. Visi priėmė labai šiltai ir draugiškai. Man čia tikrai labai patinka. Gyvenu šia diena ir džiaugiuosi tuo, ką dabar turiu.

Esi laimėjusi konkursuose. Koks yra konkurso pergalės jausmas? Ar moki priimti pralaimėjimą?

Pergalė – suteikia pasitikėjimo savimi. Tai yra didžiulis spyris stengtis, o noras siekti tikslo, dar labiau sustiprėja. Pralaimėti moku, nematau didelių problemų kažko nelaimėdama ar negaudama, bet pripažįstu, kad esu maksimalistė. Savybė kovoti iki pergalės man itin artima.

Žinau, kad scenoje “nemėgsti verkšlenti”.  Nejaugi tai taip neigiamai tave veikia?

Tiesiog tai neatitinka mano būdo, charakterio. Esu linksma mergina. Aplinkiniams labiau mėgstu dovanoti juoką, nei liūdesį. Ir jei reikėtų pasirinkti kurį personažą man vaidinti, nedvejodama rinkčiausi linksmą. Man patinka scenoje juoktis, būti žaismingai.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, esi sukūrusi Valentinos vaidmenį miuzikle “Grafas Montekristas”. Ką jis tau davė? Papasakok apie šį vaidmenį.

Šiuo vaidmeniu aš debiutavau. Tai yra jautrios, įsimylėjusios merginos vaidmuo, kuri nebijo kovoti dėl savo mylimojo gyvybės. Štai šiame vaidmenyje ir reikėjo „verkšlenti“. Prisipažįstu - tikrai nebuvo lengva. Kaip minėjau, labiau mėgstu vaidinti linksmus personažus, čia reikėjo perlipti per save. Šis vaidmuo man buvo tarsi pamoka, gaudavau nemažai pastabų, kurias turėdavau ištaisyti. Teatro scenoje esu dar „jauna“, todėl man patinka stebėti profesionalus. Tikrai džiaugiuosi turėdama galimybę iš ko mokytis ir imti pavyzdį.

Baigusi magistro studijas, dainavai tradiciniame Kauno miesto vasaros festivalyje “Operetė Kauno pilyje” . Kokie tavo prisiminimai apie šį festivalį? Ar norėtum ten dar sugrįžti?

Mano prisiminimai tik patys geriausi! Buvo fantastiška! Tokiai didelei miniai žmonių dar nesu dainavusi. Visada buvau didelė šio festivalio gerbėja. Kiekvienais metais stebėdavau jį iš žiūrovų pusės, o šiais metais turėjau progą ir pati sudalyvauti. Džiaugiuosi, kad buvau įvertinta ir pakviesta. Be abejo norėčiau ten sugrįžti ir kitais metais.

Kokius vaidmenis norėtum dar sukurti ateityje?

Su džiaugsmu priimčiau visus vaidmenis, kuriuos  man pasiūlytų ateityje. Juk įdomu. Esu dar jauna ir  ieškau savęs. Mano užmojai dideli. Antrasis vaidmuo, kuri atlieku Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre yra P. Abrahamo operetė „Balius Savojoje“. Deizi – tai linksmas personažas, gyvybingas, judrus, žaismingas ir pasitikintis savimi. Tokio tipažo vaidmenis norėčiau atlikti ir ateityje, juk smagu žiūrovui sukelti linksmas emocijas.

Muzika man yra... ? 

Muzika – tai mano gyvenimo būdas. Tiesiog net neįsivaizduoju savo gyvenimo kitokiame amplua. Pagalvojusi apie tai, ką galėčiau veikti be atlikėjos užsiėmimo, kas
kartą suprantu, kad mano mintys yra tik apie muziką. Mano nuomone, klasikinė muzika – labai reikšmingas pamatas: ji yra ne tik praeitis, bet visos dabartinės muzikos pagrindas.

Įdomūs ir netikėti faktai apie tave?

Mėgstu žvejoti,
Dievinu ekstremalų driftą,
Beprotiškai bijau aukščio,
Niekada nevalgau aštrių ir riebių patiekalų.

Ar tavo artimieji teigiamai žiūri į tai, ką tu darai?

O taip! Jie visada manimi tikėjo, stipriai palaikė ir drąsino žengti tik pirmyn. Esu be galo dėkinga savo tėveliams, kurie nuo pat mažumės manyje įskiepijo ne tik atsakomybę, pareigingumą, bet ir pasišventimą kruopščiam darbui.

Koks geriausias dalykas būnant dainininke?

Geriausia yra tai, kad tu gali būti scenoje, joje dirbti, dalinti džiaugsmą kitiems, teikti įvairiausias emocijas žiūrovams.  Tiesiog mėgautis tuo, ką darai, atiduoti visą savo širdį darant tai, kas tau tikrai nuoširdžiai patinka. 
Kaip manai, tavo profesijoje kas yra svarbiau: įgimtas talentas ar sunkus darbas?

Talentas yra įkvėpimas ir įpareigojimas nepasiduoti. Netikiu talentu be darbo. Manau, kad žmogus turi būti atsidavęs darbui, pasišventęs savo veiklai, talentas yra jo raktas į sėkmės kelią, o sėkmės kelias – grįstas sunkiu darbu.

Ingridos Kažemėkaitės gyvenimo credo?

Klausyk savo širdies, siek savo tikslo ir būtinai eik iki galo, kiek tai bekainuotų.
 

*** Dovanų kuponas ***
PUIKI DOVANA JŪSŲ ARTIMIESIEMS IR BIČIULIAMS