Kultūros ir meno savaitraštis NEMUNAS, 2014 lapkričio 6 d.
OPERETĖS INTRIGOS IR LAIMINGA ATOMAZGA
Eugenija Žakienė
    Kauno muzikinio teatro pastatyta Paulo Abrahamo operetė „Balius Savojoje“ (režisierius Andrius Žiurauskas, dirigentas Jonas Janulevičius, dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Romualdas Jankauskas, choreografė Aušra Gineitytė, chormeisteriai Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė) ryški visų pirma džiugia, optimistiška tonacija, žaižaruojančia linksmybe ir mielais juokeliais. Tačiau keli jos atsiradimo ir ypač autoriaus likimo faktai leistų pažiūrėti į veikalą iš įvairesnių kampų.
Žydų kilmės vengrų kompozitoriaus P. Abrahamo „Baliaus Savojoje“  premjera 1932 m. savaip užbaigė prieškario Berlyno – tuometės Europos muzikos sostinės – operetės istoriją. Opuso modernumą ir aktualumą galime užčiuopti idėjų plotmėje, kuomet šmėsteli keletas įdomių minčių apie lygias vyro ir moters galimybes meilėje, egzotikos kupinuose kitataučių personažų epizoduose, o svarbiausia muzikinėje partitūroje, kurioje  skamba tuo laikmečio madingų šokių (pasadoblio ir tango, polkos ir čardašo, fokstroto ir valso) melodijos ir ritmai. Nenuostabu, jog atvykęs į Berlyną diriguoti savo operečių, kompozitorius akimirksniu tapo europietiška įžymybe. Jį pavadino operetės „kronprincu“, omeny turint jam vietą užleidusius „karalius“ Francą Leharą  ir Imrę Kalmaną. Keista pagalvojus, jog po šios linksmos premjeros Vokietijos sostinėje daugiau nei dešimtmečiui įsivyravo kitokios nuotaikos. Tragiškai susiklostė ir paties kompozitoriaus likimas – atėjus naciams, jis turėjo emigruoti, galiausiai atsidūrė Niujorke – čia klajonės ir nepripažinimas pakirto jo nervinę sveikatą. Autorius susirgo psichine liga, iki gyvenimo pabaigos neprisiminęs nei savo praeities, nei savo muzikos...
Grįžkime prie premjeros. Be istorinių aplinkybių ji turėjusi ir kitokios intrigos. Visgi buvo nepaprastai įdomu pamatyti, kaip pastatymas pasiseks muzikinio spektaklio žanre debiutuojančiam režisieriui, Kauno Lėlių teatro aktoriui A.Žiurauskui. Prisipažinsiu, išankstiniam  nusiteikimui netruko abejonių ir nepatiklumo. Tačiau nuo pat pirmų scenų buvau „prijaukinta“ ir su malonumu stebėjau ne tik pagrindinių herojų, bet ir choro ir baleto artistų, virtusių „gyvais paveikslais“, vaidybą. Judesiui ir šokiui šiame spektaklyje skirta itin daug dėmesio – taip išvengta statikos ir operetinių šablonų. Pastoviai jauti režisieriaus pastangas išlaikyti žiūrovo dėmesį - turbūt, todėl tiek daug atrastų spalvingų detalių ir tiek daug žaismės. Vieną didžiausių pagiriamųjų žodžių reiktų ištarti spektaklio dailininkei. Permatomos scenos konstrukcijos suteikė vaizdui lengvumo ir rezonavo su žaisminga muzika, o prabangūs, įvairiaspalviai, kiekvienam atlikėjui pritaikyti kostiumai stebino nesenkančiu išradingumu.
Na, o galiausia trupės „taupyklė“ pasipildė naujais ryškiais vaidmenimis. Skirtingus akcentus sudėjusios Kristina Siurbytė ir Raminta Vaicekauskaitė, kiekviena su savąja įtaiga nupiešė Madlenos paveikslą; taikliai ir, sakyčiau, natūraliai Ramūno Urbiečio pavaizduotas bonvivanas Aristidas, juokingai Egidijaus Bavikino ir Dainiaus Bervingio suvaidintas nerangusis Selestinas, itin šmaikščiai Mustafos Bėjaus rolėje save atradęs Žanas Voronovas. Šalia patyrusių dainininkų šioje operetėje sėkmingai debiutavo ir jaunimas - Deizės partiją dainavusios ir šokusios Nelė Kovalenkaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Goleckytė. Tad visi naujos operetės akcentai sudėti savo vietose – tikėtina, jog teatro eksperimento rezultatas žiūrovams patiks. Negali nepatikti...

 iš Diena.lt (http://kauno.diena.lt)
Kvietimas į Balių Savojoje
2014-10-12 19:00:00
Gražina Dainauskienė [
Miesto sode pirmąjį spalio savaitgalį viliojančiai liejosi valso melodijos. Kauno valstybinis muzikinis teatras jomis kvietė žiūrovus į premjerą – "Balių Savojoje". Šia Paulo Abrahamo operete teatras pradėjo naują sezoną. Vyresnioji kauniečių karta dar prisimena senąjį pastatymą (1990 m.), tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus, šis kūrinys pasitinka žiūrovus nauja režisūra, minimalistiniu scenovaizdžiu ir jaunatviškais atlikėjais.
Reikšmė operetės istorijoje
Kaip žanras operetė susiformavo XIX a. viduryje, kai pasaulio ramybę sudrumstė perversmas pramonėje, kartu su mokslo ir technikos naujovėmis nulėmęs gausius pokyčius visuomenėje, žmonių buityje ir gyvensenoje. Daug kam nusistovėjusio gyvenimo normų griūtis buvo sunkiai pakeliama. Tada suskambusi operetė – trumpalaikė užuovėja nuo slogių minčių ir globalių problemų – pasiūlė lengvus, žiūrovo nevarginančius siužetus, kuriuose pynėsi lengvai įsimenamos melodijos, viliojančios nerti į scenoje atsiskleidžiantį buitinių intrigų ir miesčioniškų rūpesčių sūkurį.
Nors trumpam šalin galvos skausmą dėl politikos kataklizmų, ekonominės krizės, idealų kaitos – viskas pasimirš, kai valso ar kitų šokių garsams aidint liesis šampanas, koketuos plunksnomis banguojančios skrybėlėtos damos, lydimos galantiškų kavalierių su frakais, ir banaliausiomis intrigomis supintos dramos visada išsispręs, pasibaigdamos visuotinu džiugesiu. Nors trumpam...
"Balius Savojoje" – operetė su visais jai būdingais bruožais, tačiau jos statytojai Kaune, subtiliai balansuodami tarp žanro ypatybių, išvengė lėkštumo ir paviršutiniškumo. Operetė – kertinis muzikinio teatro žanras, nors šio miesto teatro repertuaras džiugina žiūrovus ir operomis, ir miuziklais, ir šokių spektakliais.
Vengrų kompozitoriaus operetė "Balius Savojoje" tarsi baigė operetės žanro evoliuciją. Jos muzika, papildyta naujų modernių šokių – fokstrotų, tango – ritmais, skelbė naujo žanro – miuziklo – artėjimą.
Daugiasluoksnis siužetas
"Balius Savojoje" – ryškus tarpukario laikotarpio, pakėlusio uždangą šiam veikalui beveik prieš šimtmetį Berlyno scenoje, atspindys. Operetė tuo metu buvo šiuolaikiška turiniu, atspindėjusi ne tik populiarėjančią Europoje amerikietišką kultūrą, bet ir revoliucinių politikos, ekonomikos, mokslo pokyčių veikiamą žmonių sąmonę, kintančias pažiūras, vertybes. Kartu pakito ir moterų vaidmuo visuomenėje – išsikovotos balsavimo ir skyrybų teisės keitė jų savivoką, stiprino savarankiškumą.
Už besiplėtojančių operetėms būdingo meilės trikampio peripetijų čia bręsta naujai susiformavusio moters įvaizdžio dinamiška išraiška. Kaip į vyro neištikimybę reaguoja ši XX a. pradžios moteris, pajutusi laisvę ir savarankiškumą? Ir kaip sureaguoja vyrai į jos mestą iššūkį – akis už akį, bučinys už bučinį?
Spektaklio režisierius Andrius Žiurauskas, debiutuojantis operetės žanro režisūroje, nesileisdamas į dažnus nūdienos scenose beprasmius eksperimentus, maskuojančius tuštybę ir neturėjimą ką pasakyti, nuosekliai ir kryptingai veda žiūrovą šios intrigų istorijos vingiais.
Taiklios mizanscenos, subtiliu humoru ir išraiškingomis intonacijomis nuspalvinti veikėjų dialogai, kurių fone plėtojasi iš pažiūros banali, bet kartu ir dramatiška istorija moters, siekiančios įrodyti savo lygiateisiškumą ir nepriklausomybę.
Vizualumo galia
Režisūrinį sumanymą harmoningai papildo laikmečio dvasią ir madas atspindinti jaunos dailininkės Kotrynos Daujotaitės scenografija ir drabužiai, perteikiantys operetės sukūrimo metu Europos dailėje ir architektūroje išryškėjusią secesijos stilistiką.
Veiksmui ir šokiams paliktoje erdvėje apsiribota vos keliais šio stiliaus elementais – to pakanka kuriamoms mobilioms aplinkoms tiek hercogo de Fobla viloje, Nicoje, tiek "Savojos" viešbutyje vykstančiame baliuje.
Veikėjų išvaizda taip pat paklūsta perteikiamam laikotarpiui – nuo Marselio bangelėmis suraitytų garbanų iki moterų aprangoje pradedančių įsitvirtinti kelnių ir dėl aktyvios veiklos bei šokių labai trumpėjančių drabužių. O vilos fontaną puošianti ir paslaptis sauganti figūrėlė lyg iš praeities – spalvingą gyvenimą čia praleidusių protėvių palikimas. Stilingi apdarai, spalvingi personažai.
Tarp jų – ir vampyriškos, vyrus savanaudiškiems tikslams išnaudojančios moters Tangolitos personažas, juodu apdaru ir parodijuotu kandžiojimusi artimas tuomečio, iš nebylaus nespalvoto kino kilusio moteriško "vamp" stiliaus įvaizdžiui.
Pagrindinių veikėjų Madlenos ir Aristido santykių dramą sušvelnina dar dviejų besiformuojančių spalvingų porų – turkų pasiuntinio Mustafos Bėjaus ir amerikietės kompozitorės Deizės bei tarnų Arčibaldo ir Bebės – siužetinės linijos, pabaigoje vainikuojamos vedybomis. Triumfuoja meilė, nugludinanti tariamos neištikimybės trikampių briaunas – kitaip operetėje ir negali būti.
Skirtingos traktuotės
Visi personažai – gana spalvingi, leidžiantys lengvai kurti jų charakterius. Vis dėlto lengvumas ir paviršutiniškumas būna visai greta. Bet kurioje operetėje yra pavojingi žanro štampai, link kurių nesunku nuslysti, todėl suvaldyti vaidmens lengvumo ir gilumo pusiausvyrą – nelengva užduotis.
Šios operetės ryškiausias personažas – markizė Madlena, nestokojanti retokai operetės žanre pasitaikančio dramatizmo. Vaidmenį ryškiai, bet skirtingai kuria Raminta Vaicekauskaitė ir Kristina Siurbytė.
Pirmosios Madlena, sumaniusi neištikimam vyrui atsilyginti tuo pačiu, savo sprendimą vykdo su juntama vidine kova tarp praeityje moters gyvenimą varžiusių padorumo normų ar santuokos nulemtų įsipareigojimų ir stiprėjančio moterų savarankiškumo bei lygiateisiškumo. Antroji kerštauja kur kas atviriau, be ryškesnių susivaržymų, tarsi išnaudodama laikmečio atvertas galimybes. R.Vaicekauskaitė kuria vaidmenį net ir balsą traktuodama su didesne dramatine įtampa ir dinamizmu.
Jai tolygus partneris – Aristidą kuriantis Ramūnas Urbietis, prilygstantis tiek sodriu vokalu, tiek emocionalumu, prasiveržiančiu jausmais, patosu, net įtūžiu. Kita solistų pora K.Siurbytė ir Raimondas Baranauskas kur kas artimesni tradicinei operetei.
Jaunųjų proveržis
Spalvinga figūra – Mustafa Bėjus, turkų pasiuntinys, lydimas šešių buvusių žmonų. Jį įkūnija net trys solistai: Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas ir Kęstutis Alčauskis, kiekvienas – savaip spalvingai. Išraiškingos balso intonacijos, tokia pat išraiškinga vaidyba, žaismingas humoras ir energija, nepalieka abejingų žiūrovų.
Naujoji Mustafos nusižiūrėta nuotaka – amerikietė kompozitorė Deizė Parker, užsimaskavusi Pasadoblio pseudonimu. Šį dinamišką, jaunatvišką vaidmenį kuria trys jaunos solistės, teatre žengiančios tik pirmuosius, bet gana tvirtus ir įtikinamus žingsnius: Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Goleckytė (abi jau kūrusios vaidmenis praeitą sezoną "Grafo Montekristo" pastatyme) ir Nelė Kovalenkaitė, Deizės vaidmeniu debiutuojanti Kauno teatro scenoje.
Šio vaidmens atlikėjoms tenka gretinti tradicinės operetės stilistiką su brodvėjiškąja. Visos trys Deizės vaidmenį kuria gana vienodai, papirkdamos nepameluotu entuziazmu, sceniniu žaismu ir jaunatvišku natūralumu. Ilgainiui ateis ir patirtis, padedanti suvaldyti pasitaikančius vokalo netolygumus. Galima tvirtai teigti, kad į teatrą žengia perspektyvi jaunoji karta.
Deja, netolygaus vokalo nepavyko išvengti vampyrišką Tangolitą kūrusiai Ievai Vaznelytei. Ją vaidmenyje dubliuojanti Rūta Zaikauskaitė pavojingosios juodosios Tangolitos personažą kuria stilistiškai kur kas įtikimiau.
Ne antrasis "antrasis planas"
Nelieka nuošalyje net ir tarnai – pagrindinių įvykių fone savo vienatvę užpildyti abipusiais jausmais siekia Bebė (Raimonda Tallat-Kelpšaitė bei Nomeda Vilkanauskaitė) ir Arčibaldas (Gediminas Maciulevičius bei Jonas Lamauskas). Tarnų vaidmenų muzikinė pusė nėra labai turtinga, tačiau antroje dalyje skambantis duetas su greitėjančia pabaiga "Kodėl gi man tu taip rūpi" tampa neįveikiamu iššūkiu abiem tarnų poroms. Vaidybine prasme tarp jų nepranokstamas G.Maciulevičius, savąjį Arčibaldą piešiantis sodriomis skoningo humoro spalvomis.
Vien pasirodymu salę juoktis priverčia dar viena aktorių pora – tai uždaro ir drovaus jaunuolio Selestino, advokato padėjėjo, atsitiktinai tapusio Madlenos meilužiu, personažą kuriantys E.Bavikinas ir baleto artistas, šokį į aktorystę ne pirmą kartą sėkmingai išmainantis Dainius Bervingis. Kaip šis, taip ir viešbučio savininko Pomerolio vaidmuo neturi jokio muzikinio solinio numerio, todėl suteikia galimybę pasireikšti nedainuojantiems aktoriams: Ramūnui Šimukauskui ir spektaklio režisieriui – A.Žiurauskui.
Netradicinis sprendimas
Scenoje atsiduria dar vienas personažas, nenumatytas originalioje versijoje – tai spektaklio dirigentas Jonas Janulevičius, pristatomas kaip baliaus svečias – pianistas ir kompozitorius Džonas, kuris užleisdamas dirigento pultą Deizei, pats sėdasi muzikuoti prie fortepijono. O, kad taip meistriškai bei lengvai muzikuotų ir orkestras – taip, kaip jo dirigentas!
Operetės partitūra nesudėtinga, bet orkestro pirmieji akordai neskamba sklandžiai, kaip turėtų. Juk tai spektaklio vizitinė kortelė – pirmas įspūdis išlieka ilgam. Geriau jau jis būtų nesugadintas nuo pirmų taktų.
Prasidėjo ruduo ir prisiminimus apie vasaros malones nuplovė žvarbus lietus. Medžių spalvų paletė neteikia džiaugsmo mąstant apie šildymo kainas, ekologinę taršą ar nežinia iš kur kylančius virusus. Deja, nerimas, rūpesčiai, problemos nepranyksta taip greitai, kaip norisi. Pabėgti nuo jų nors trumpam – verta. "Balius Savojoje" tam labai tinka. Nors trumpam užsimiršti, nusišypsoti, net ir išėjus į rudens tamsą uždainuoti atmintyje įstrigusią valso ar fokstroto melodiją. Tokia operetės paskirtis ir jos žavesys. Kad širdyje būtų šviesiau. Nors trumpam.

Teatrologės Rimos Jūraitės recenzija apie operas „Vedybų vekselis“ ir „Džanis Skikis“
„Pradedant vedybomis iš išskaičiavimo, baigiant palikimo dalybomis“
kultūros portale www.kamane.lt
2013 12 06

http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Scena/Pradedant-vedybomis-is-isskaiciavimo-baigiant-palikimo-dalybomis
 

Iš Diena.lt (http://kauno.diena.lt) 2013-10-10 07:00:00

KOMIŠKOS OPEROS SU "PLAYSTATION" ELEMENTAIS
Muzikologė Gražina Dainauskienė

Kauno valstybinis muzikinis teatras (KMVT) naująjį sezoną startuoja premjeromis. Dvi vienaveiksmės italų kompozitorių komiškos operos, savo atsiradimo laike nutolusios šimtmečiu, panašios finansų tema, tačiau kartu ir skirtingos: Gioachino Rossini "Vedybų vekselis" ir Giacomo Puccini "Džanis Skikis".

Skirtingos ir panašios
G.Rossini savo pirmąja opera "Vedybų vekselis" įsiliejo į XVIII–XIX a. sandūroje kilusią farso operų žanro bangą. Kartu tai buvo belcanto stiliaus suklestėjimo era, pasižymėjusi žėrinčia vokalo technika, prisodrinta melodinės ornamentikos. Tad šio kompozitoriaus kūriniai – kietas riešutėlis dainininkams.
Antroji premjerinė opera atstovauja verizmo stiliui. Komiška vienaveiksmė G.Puccini opera "Džanis Skikis" – trečioji autoriaus sumanytos trilogijos dalis. Tačiau ji, nepaisant kompozitoriaus sumanymo, dažnai iškomplektuojama ir jungiama su kitų autorių vienaveiksmėmis operomis.
KVMT "Džanis Skikis" su pasirinkta į porą "Vedybų vekselio" opera nutolsta nuo pastarosios modernesne muzikine kalba, tirštesne, aštresne harmonija, sodresnėmis gyvenimiškomis emocijomis, būdingomis verizmui, tačiau yra artima G.Rossini melodikai lyriniais pasažais, siužeto posūkiais, lokalizuotu veiksmu, nereikalaujančiu scenovaizdžio kaitos.
Abiejose operose apsiribojama vien solistais ir orkestru, atsisakant operoms būdingo choro. Tad šių operų jungimas – kartu ir paslankus, ir prieštaraujantis.
Kokį jo sprendimą pasirinko statytojai – dirigentas Julius Geniušas ir režisierius Nerijus Petrokas?

Apgaulinga dinamika
Nesenstanti finansinė tema, dažnai supančiojanti jauniems žmonėms lyrinių polėkių galimybes, tarsi diktavo poreikį perkelti abiejų veikalų turinį – "Džanio Skikio" iš XVIII a., o "Vedybų vekselio" – net iš XIII a. į mums artimesnius laikus. Saikingas scenovaizdis, papildytas tik pačiais būtiniausiais baldais (scenografas – Sergejus Bocullo) gausiai iliustruojamas vaizdo instaliacijomis (Akvilė Malanjinaitė), padedančiomis pajusti šių dienų aktualijas.
Tačiau šie veiksmą scenoje papildantys vaizdai kartais pernelyg akivaizdūs. Europoje nuotakos ieškantis verslininkas Slukas "Vedybų vekselyje" atplukdomas daugiaaukščiu kruiziniu laivu, nors operos pabaigoje savosios Kanados link tolsta jau tik burlaiviu.
Scenos tolumoje lyg ekrane mirga įvairūs žemėlapiai, tik kažkodėl kalbant apie Kanadą rodomos JAV. O Tobijas Milis, Londono pirklys, nepavykus bandymui parduoti dukros užjūrio svečiui, kovoja su pastaruoju dvikovoje virtualioje erdvėje, mėgdžiodamas ekrane mirgančius vaikų kompiuterinio kovinio žaidimo herojaus judesius. Tikroji dvikova scenoje virsta simboliniu žaidimu, labai jau primenančiu vaikų žaidžiamus karus.
Scenoje atsispindi ir nūdienos sporto analogija – Tobijas Milis gaublį į jo įtvarą įkelia galiūnų varžybų rungtį su akmeniu primenančiu judesiu. Dar vienas simbolis – pagalvėlės, žaismingai dėliojamos viena ant kitos, mėtomos ir gaudomos, ar šiaip gulinčios. Jų prasmė taip ir lieka neaiški. Gal tos prasmės net nėra? O gal tai tiesiog aksesuaras judėjimui, kuriuo norima pabėgti nuo rimtojoje operoje priimtinos statikos ir pateisinti komiškosios žanrą?
Šiame "Vedybų vekselio" pastatyme veiksmo pakanka – veikėjai vienas kitą suka ratu, gaudo, šaudo, grumiasi, kilnoja, mėto gaublius ir kitaip sportuoja. O kai kurie jų ne tik aktyvūs, bet ir interaktyvūs – pasitelkia informacines technologijas: ir elektroninį paštą, ir "Playstation" kovinius žaidimus. Gausiais vaizdiniais tarsi norima įtikti įvairiausių poreikių žiūrovui. Tačiau visiems geras nebūsi. Tikrieji operos gerbėjai kraipo galvas ir raukosi nuo įmantrybių eklektikos, o besipratinantieji prie klasikinės operos žanro gali likti prie jo taip ir nepriartėję, pasiklydę pakelės trikdžių labirintuose.

Sunkus eksperimentų kelias
"Džanio Skikio" scenose informatyvių videovaizdų mažiau – elektrokardiografo ekrane pulsuojančią kreivę keičianti tiesi linija taikliai iliustruoja turtingo žemvaldžio Buozo Donačio mirties momentą. Vis dėlto operos pabaigoje, lyg holivudiniame hepiende Florencijos bokštus margina banalūs rožiniai laimės žiedai, pateisinami nebent kaip farsą papildantis ironijos elementas.
Veikėjų kostiumai (dailininkė Diana Kuzmickaitė) taip pat artimi šiuolaikiniams su nežymiu retro atspalviu "Vedybų vekselyje" ir pigaus miesčioniškumo elementais "Džanio Skikio" operoje. Gal kiek primargintas kanadiečio Sluko kostiumas, talpinantis ir indėnų, ir kaubojų atspalvius, papildytas dar ir zebro "kailio" batais.
Panašūs režisūros ir sceniniai ieškojimai šiais laikais – įprastas dalykas, tik sėkmė nusišypso ne visada. Pirmapradės originalios kūrinio versijos įkūnijimo vengiama, nes kyla pasikartojimo rizika ir įvertinimo "nieko naujo" grėsmė, todėl atsinaujinti bandoma eksperimentuojant nūdienos aplinkoje. Vis dėlto šis laukas paieškoms pernelyg platus, kuriame režisūros sprendimai dažnai skęsta pasirinkimų gausoje.
Todėl ir šiuose komiškų operų pastatymuose esantys netolygumai neturėtų labai sumenkinti statytojų darbo, nes džiugus jau pats faktas, kad teatro repertuare atsirado dar nestatyta G.Rossini opera ir atgimė kadaise skambėjęs G.Puccini "Džanis Skikis". Juo labiau kad teatras stiprėja operos solistų pajėgomis. Kai kurie jų (Tadas Girininkas ir kiti) sėkmingai pasirodo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymuose.

Partijų interpretacijos
G.Rossini operos pastatymas – didžiulis iššūkis ir mokykla ne tik vokalistams, bet ir teatro orkestrui. Operos eigoje dėmesį prikausto veiksmas scenoje ir labiau klausoma solistų, orkestrui atsiduriant tarsi antrame plane, tačiau uvertiūroje atsiskleidžia tikrieji orkestro sugebėjimai.
Orkestro skambesys turėtų būti pagrindiniu pasažais žaižaruojančios muzikos varikliu bei pagalbininku solistams. Galbūt ateityje taip ir bus – ypač turėtų susitelkti styginių grupė, siekdama ne tik tolygesnio garso, bet ir tiksliau atkuriamo muzikos stiliaus.
Pagrindinių vaidmenų atlikėjams, ypač dalyvaujantiems tą patį vakarą abiejose operose, iškyla ne tik sudėtingo vokalo, bet ir charakterio kaitos įgyvendinimo uždaviniai.
Sėkmingai įsimylėjusių jaunuolių – Eduardo ("Vedybų vekselis") ir Rinučio ("Džanis Skikis") vaidmenis kuria Kęstutis Alčauskis ir Mindaugas Zimkus, "Vedybų vekselyje" Tobiją Milį savitai interpretuoja Andrius Apšega ir Liudas Mikalauskas, turtuolį Sluką – sodresnis vaidmens charakteriu Raimondas Baranauskas bei išraiškingesnio vokalo Ramūnas Urbietis.
Sudėtingą ne tik vokalo technikos prasme Fanės vaidmenį sukūrė maloniai nustebinusi jauna teatro solistė Justina Tomkutė bei Živilė Lamauskienė, ir artistiška, ir įveikusi aukštąją trečiosios oktavos mi.
Pirklį Milių aptarnaujančio personalo – ūkvedžio Nortono (Giedrius Prunskus ir Tadas Girininkas) ir tarnaitės Klarinos (Gražina Miliauskaitė ir Aušra Cicėnaitė) duetas premjerose tembro prasme buvo nelygiavertis, gerokai sumenkęs pirmajame, šeštadienio, spektaklyje.
"Džanio Skikio" operoje aistromis kunkuliuoja ryškių spalvingų charakterių giminaičių oktetas, prie kurių prisijungia gudrusis Džanis Skikis (Gediminas Maciulevičius) ir jo dukra Laureta (Ž.Lamauskienė ir Kristina Siurbytė).
Lauretos vaidmuo ypatingas garsiąja arija "O mio babbino caro", dažnai skambančia ir koncertų salėse. Vis dėlto operos veiksmo kontekste autoriaus nurodymu ją reikėtų atlikti su nemaža pašaipos doze. Abi atlikėjos ariją premjerose interpretavo skirtingai – K.Siurbytė pasirinko koncertinį nuoširdųjį variantą, nutoldama nuo operai būdingo humoro krypties, o Ž.Lamauskienės variantas žaismingesnis, artimesnis šaržuotam operos veiksmo fonui.

Viltingos perspektyvos
Šių operų pastatymas – ne vienadienis sutelkto darbo rezultatas, kuris su kiekvienu spektakliu turėtų bręsti ir tvirtėti, augindamas meistriškumo linkme atlikėjus ir gausindamas operos mėgėjų gretas, nuo operetės ir miuziklo per komišką operą priartinant juos prie tauraus operos žanro. Todėl keistokai atrodo repertuaro planuose po trijų premjerinių spektaklių atsirandanti didelė pertrauka.
Ar nuogąstaujama, kad į operos spektaklius žiūrovai veršis saikingiau nei į operetę? Nemanau. Nes tiek "Vedybų vekselis" tiek "Džanis Skikis" turėtų traukti ir operos mėgėjus puikia muzika (jos atlikimui palaipsniui tobulėjant), ir lengvesnį žanrą mėgstančius – gyvu ir dinamišku veiksmu scenoje, nuoširdžiai kuriamu operos atlikėjų. Tikėkimės, taip ir bus.

Kauno kultūros ir meno savaitraštis NEMUNAS

Muzikologė Eugenija Žakienė

MUZIKINIŲ SPEKTAKLIŲ PREMJEROS

Sezono pradžiai Kauno muzikinis teatras parengė dvi vienaveiksmes operas - Gioachino Rossini'o „Vedybų vekselį" ir Giacomo Puccini'o „Džanį Skikį". Spektaklių režisierius - Nerijus Petrokas, dirigentas - Julius Geniušas, scenografas - Sergėjus Bocullo, vaizdo instaliacijų autorė - Akvilė Malanjinaitė, kostiumų dailininkė - Diana Kuzmickaitė.
Net ir po premjeros nepaaiškėjo, kodėl vienam vakarui pasirinkti būtent šie veikalai. Juos tarsi sieja farso žanras ir klasicistinis vienos veiksmo dienos ir tos pačios erdvės reikalavimas, tačiau, iš kitos pusės, skiria muzikos stilistika, siužeto peripetijos, dramaturginis užtaisas. Matyt, kūrėjams pakako vienijančių momentų. Man taip nepasirodė - manyčiau, kitokioje aplinkoje abi operos sušvytėtų įtaigiau... Kita vertus, pagirtinas trupės noras supažindinti žiūrovus su retai statomais, bet muzikos istorijai svarbiais veikalais. Toks yra „Vedybų vekselis", pirmoji profesionali scenoje pasirodžiusi G. Rossi-ni'o opera, sukurta per keletą dienų aštuoniolikmečio Bolonijos konservatorijos kompozicijos studento. Jos premjera 1810 m. Venecijos teatre buvo reikšminga ne tik kaip savotiškas autoriaus kūrybinių gabumų „testas" - šis debiutas paskelbė ir kompozitoriaus, nulėmusio artimiausių kelių dešimtmečių operos žanro kryptį, epochos pradžią. Muzikoje jau nuspėjamas būsimas G. Rossini'o braižas - sceninio vyksmo instinktas, psichologinis charakterių supratimas, melodinė fantazija, į priekį „lekiantys" ritmai. Pasak muzikologo Herberto Weinstocko, „tokių energingų ritmų ir tokios melodijos įtaigos iki šiol operų partitūrose nepasitaikė, dėl to senojo galantiškojo opera buffa meno gerbėjai net susirūpino mėgstamo žanro išlikimu.
Kaip ir vėlesniuose kūriniuose, „Vedybų vekselyje" kompozitorius išnaudojo menkiausią galimybę muzika iliustruoti painias situacijas - visas jo dėmesys skirtas poelgiams, kuriuos palydėtų publikos juokas".

Deja, minėto komizmo naujajame spektaklyje nebuvo. Istorija taip ir liko nesuvokiama, absurdiška; ne visų partijų atlikimas subrandintas iki tinkamo lygio. O labiausiai „Vedybų vekselio" vientisumui koją pakišo vaizdinės informacijos sušiuolaikinimas ir herojų tipažų įvilkimas į nūdienos apdarą. Nekalbėsiu apie videoinstaliacijų ir pasakojamo siužeto atitikimą, tai palikime menininkų interpretacijai, tačiau išryškinti svarbiausio pjesės kontrasto statytojams, manyčiau, nepavyko. Visgi to meto (XVIII a. pab. - XIX a. pr. italams (ir kitiems europiečiams) šiurkštokas, keistų manierų ir ne pagal tuometinę madą apsirengęs kanadietis turėjo atrodyti labai juokingas, naivus, pjesėje kolegą pirklį iš Europos privertęs pasijusti laukiniu. Tą skirtumą išryškinti privalėjo herojų apranga, bet matyto spektaklio kostiumai šio kontrasto neiliustravo. Nesuskambėjo ir „taikos pypkės" motyvas. Užtat matėme daug bereikšmio mėtymosi daiktais, jų stumdymo, užpildant mizanscenas; kartu su režisieriumi klaidžiojome po prasmių, stilių, epochų maišalynę...

„Džaniui Skikiui", paskutinei paties G. Puccini'o pabaigtai operai, labiau pasisekė - juokinga fabula, išraiškinga muzika, dinamiškesnis veiksmas salėje nepaliko abejingų žiūrovų. Atrodė, visi dalyviai aiškiai suprato savo funkcijas ir smagiai improvizavo - dėl to spektaklis tryško energija ir spalvomis.

Vienaveiksmėse operose apsieita be choro, užtat matėme ištisą pulką solistų, sulaukėme įdomių debiutų; ypač išskirčiau jau kelintą vaidmenį prijaukinusį Liudą Mikalauską - jo „plastiškai" padainuota ir suvaidinta partija, atrodo, puikiai atskleidė kompozitoriaus sumanymą. Andrius Apšega sėkmingai komiškus personažus kūrė šaržuodamas; Justina Tomkutė tarsi atrado save pačią Fanės vaidmenyje, tuomet, kai vokalo požiūriu profesionalesnė Živilė Lamauskienė, deja, neįsitraukė į vaidybą; savaip įdomūs buvo abu kanadiečio Sluko atlikėjai - labiau akcentavęs dainavimą Ramūnas Urbietis ir itin žavių juokingų detalių personažui (beje, ir kitam herojui -Markui) parinkęs Raimundas Baranauskas.
Šiame energingame jaunatviškame kolektyve kiek kitaip suskambėjo ir labiau patyrusių kolegų balsai; Džanio Skikio partiją atlikęs Gediminas Maciulevičius pagrindiniam personažui rado ne tik komiškų, bet ir gana dramatiškų spalvų, vaidino užtikrintai, muzikaliai, tiksliai. Šį jo herojų priskirčiau prie įdomiausių mano matytų.
Manau, pastarieji vaidmenys geriausiai atspindi išliekamąją šios premjeros „vertę". Trupei, praūžus pirmųjų spektaklių nervingumui, palinkėčiau susikaupti ir toliau muzikuoti stilingai, vientisai ir įkvėptai.