ELTON JOHN ir  TIM RICE
AIDA
2 dalių miuziklas

PREMJERA 2011 m. kovo 25 d.
Trukmė 2.40 val.

Muzikos autorius – Elton John
Eilių autorius – Tim Rice
Scenarijaus autoriai – Linda Wollverton, Robert Falls, David Henry Hwang

Režisierius - VYTENIS PAULIUKAITIS
Dirigentas - JONAS JANULEVIČIUS
Scenografas - ADOMAS JACOVSKIS
Kostiumų dailininkė - ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ
Choreografas - ARIKAS KRUPAS
Chormeisterė - Rasa Vaitkevičiūtė

2018 m. baigiantis 78-ajam teatro kūrybiniam sezonui birželio 3 d. nuskambės jau 100-asis E.Johno miuziklo „Aida“ spektaklis. Nuo premjeros 2011 m. spektaklyje dainavo trys Aidos, trys Radamesai, keturios Amneris, trys Merebai, keturios Nehebkos, trys Amonasrai. Spektaklį pamatė daugiau nei 50 tūkstančiai žiūrovų.

Dramatiška Aidos ir Radameso istorija įgijo naują kvėpavimą:
2017 m. birželio 2 d. pagrindinių miuziklo atlikėjų sudėtį papildė jaunieji dainininkai:
Aida - Gabrielė Bielskytė
Amneris - Marija Arutiunova
Nehebka - Iveta Kalkauskaitė
Merebas - Martynas Beinaris

Radameso vaidmenyje nuo šiol matome ir žiūrovų pripažintą teatro solistą Egidijų Bavikiną.
Amonasro vaidmenį atlieka ir Ričardas Karalevičius.

Dirigentas Jonas Janulevičius: nauja dainininkų sudėtis - tai premjera ir žiūrovams, nes kiekvienas naujas atlikėjas, įsiliedamas į sceninį vyksmą, nuspalvina kuriamus personažus asmeninės pajautos ir požiūrio į vaidmenį atspalviais, suteikia spektakliui kitokių muzikinių potėpių, naujų vaidybinių niuansų.
Režisierius Vytenis Pauliukaitis: jauniesiems pasisekė, kad gavo nepaprastai dėkingus vaidmenis, tikiu - jie atneš sėkmę.
Gabrielė Bielskytė: kursiu Aidą savaip, nemėginsiu atkartoti kolegių sukurto personažo. Manoji bus kitokia, gal vaikiškesnė, žaismingesnė, o gal panaši į mažą laukinį žvėriuką, kuris pakliuvęs į auksinį narvelį, privalo laikinai paklusti, bet jokiu būdu dvasiškai nepalūžti.
Marija Arutiunova: Amneris man artima savo vidiniu pasauliu, išgyvenimais – žinau praradimo jausmo skonį, ką reiškia netekti, pasielgti kilniai, atsitiesti ir eiti pirmyn.
Egidijus Bavikinas: Radamesas man - įdomus charakteris. Viena vertus, jis tvirtas, vyriškas, atkaklus, kita vertus - jis mylintis, jautrus, kenčiantis... Visa paletė skirtingų bruožų ir jausmų...

************************

Daugiau nei 18 šalių scena užkariavęs Sero Eltono Johno ir Tim Rice miuziklas „Aida“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo pastatytas pirmą kartą Baltijos šalyse. Jo premjera kovo 25 d. sutapo su kerinčių baladžių karaliaus E.John gimtadieniu. Bilietai į miuziklo premjerinius spektaklius buvo išpirkti akimirksniu, tai liudija , kad žiūrovai žino, ką renkasi, nes būtent E. Džono muzika ir lemia „Aidos“ miuziklo populiarumą daugelyje užsienio teatrų.

Miuziklas „Aida“ pagrįstas ta pačia garsia klasikine istorija kaip ir G.Verdi opera „Aida“ - apie amžiną, laikui nepaklūstantį ryšį tarp vergijon paimtos Nubijos princesės ir Egipto kareivio. Įsiplieskus meilei jaunuoliai iš tarpusavio karuose paskendusių kraštų priversti stoti akistaton su mirtimi arba išsiskirti amžiams.

1998 m. miuziklo „Aida” premjera įvyko JAV Džordžijos valstijoje, Atlantos „Aliance” teatre. Miuziklas susilaukė daugelio tarptautinių muzikinių apdovanojimų, aukšto publikos įvertinimo. Miuziklo muzika eklektiška, bet labai melodinga ir įtaigi. Čia girdime choralą, gospelą, energingąjį roką, regį, lyrinę baladę ir popstilių, Afrikos, Indijos, Vidurio rytų šalių muzikos įtakas. Įvairius muzikos fragmentus, kaip atskirus muzikinius numerius įvairiuose didžiausiuose pasaulio šou dažnai atlieka populiariausios žvaigždės – pats Elton John, Tina Turner, Beyonce Knowles, Christina Aquilera, Janet Jackson ir kt.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre miuziklą pastatė režisierius Vytenis Pauliukaitis, dirigentas Jonas Janulevičius, scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė dailininkai Adomas Jacovskis ir Aleksandra Jacovskytė, choreografiją Arikas Krupas.

Lietuviškajai miuziklo premjerai suburta gera atlikėjų komanda, miuziklas - išbandymas Kauno muzikinio teatro dainininkams - reikalinga visiškai kitokia balso technika. Aukštos vokalo meistrystės reikalaujančią pagrindinės herojės Aidos partiją miuzikle dainuoja teatro solistė Ieva Vaznelytė ir aktorė ir dainininkė Viktorija Streiča, kurią teatro žiūrovai gerai žino iš kitų repertuaro miuziklų – „Kabareto“, „Bučiuok mane, Keit“, miuziklo „Karmen“. Abi Aidos gerokai skirtingos tiek aktorine vaidmens linija, tiek muzikinės partijos pateikimu. Įdomu pamatyti ir skirtingus Radameso vaidmens interpretatorius - šalia puikiai Lietuvos publikai žinomo solisto Mindaugo Zimkaus, šį vaidmenį atlieka dainininkas Jeronimas Milius, pakviestas atsižvelgus į vokalinės partijos keliamus reikalavimus. Beje, tai buvo pirmasis dainininko susidūrimas su profesionalaus teatro scena.

Egipto faraono dukters princesės Amneris partiją dainuoja „Fortūnos“ prizo laureatė ir „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė Kristina Siurbytė. Vėliau jos partnere tapo Evelina Sašenko. Kitus spalvingus vaidmenis miuzikle sukūrė Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus, Monika Sakalauskaitė ir t.t

Kad įvairiastilistinė „Aidos“ muzikinė partitūra suskambėtų visu grožiu, teatras turėjo įsigyti papildomus instrumentus ir garso techniką: specialiai nupirktas elektroninių būgnų komplektas, įsigyta aukščiausios klasės akustinė sistema. Tai, be abejonės, pasitarnaus ir kitiems miuziklams. Eltono Johno miuziklo muzika ir instrumentuotė skirta gan didelėms erdvėms, todėl reikalingos emocijos sukūrimui teatro erdvėje spektaklio dirigentui Jonui Janulevičiui ir garso režisieriui Justinui Giedraičiui teko labai subtiliai viską derinti, reguliuoti garso dinamiką.

„Spektaklyje papasakota iš žilos senovės atkeliavusi legenda gvildena tuos egzistencijos klausimus, kurie žmones tebedomina ir  šiandien“ – sako režisierius Vytenis Pauliukaitis. O spektaklio dirigentas Jonas Janulevičius antrina, kad pasaulinę miuziklo sėkmę lėmė ne tik nemirtinga meilės trikampio intriga, bet ir visiems melomanų skoniams įtinkanti „eltoniškų“ baladžių estetika. Dirigentas įsitikinęs, jog lyrika, rokas, regis, teatre dar neskambėję instrumentai ir 21 a. muzikos koloritas nepaliks abejingais nė vieno žiūrovo.

 Siūlome naujausius įspūdžius iš spektaklio:

„Aida“ – pasakiška meilės (ne)laisvės istorija pagal Eltono Jonho muziką
Gintarė Visockytė
2016-11-04  
http://kaunozinios.lt/kultura/aida-pasakiska-meiles-nelaisves-istorija-pagal-eltono-jonho-muzika_98046.html
 

Retai būna, kad po spektaklio ant scenos stovintiems aktoriams plotum iš visos širdies ir galėtum pasakyti – nieko nekeisčiau. Nors spektaklio tema, žanras ar muzikos stiliaus gali neatitikti tavo skonio. Ir tai visai neprivalo reikšti, kad viskas, ką matei prieš savo akis buvo nepakartojama ir tobula. Tai papraščiausiai reiškia – kad patikėjai viskuo, kas ir kaip tau buvo papasakota, parodyta ar išgirsta. Kad režisierius ir visa kūrybinė komanda tave nuginklavo – įtikino, kad viskas (istorija, tema, problema, režisūra, aktoriai, muzika, kalba, scenografija ir t. t.) turėjo būti būtent taip ir geriausiai kaip tik galėjo būti. Būtent tokia – paveiki ir vis dar tikromis, gyvybingomis emocijomis jau šeštą sezoną Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pulsuojanti, yra Vytenio Pauliukaičio režisuota „Aida“.
Tai – pasakiška meilės (ne)laisvės istorija apie vergijon paimtą Nubijos princesę Aidą (Viktorija Streiča) ir Egipto kareivį Radamesą (Jeronimus Milius). „Aidos“ miuziklo dramaturginė linija pagrįsta – dviejų, meilės ir (ne)laisvės temų konfliktu, kurį įkūnija pagrindiniai veikėjai. Fiziškai nelaisva, egiptiečių vergijon patekusi ir savo tikrąją kilmę beslepianti Aida, ir jausmų nelaisvėje įkalintas, su Egipto princese Ameris vardan savo tėvo valdžios troškimo susižadėjęs, Radamesas. Sutikęs Aidą, net ir nežinodamas, kad mergina, didžiausios jo, Egipto tautos priešės, užkariautos Nubijos princesė, jis įsimyli ją. Tačiau vaikino padėtis nepavydėtina – už kelių dienų turėtų įvykti senai už jį tėvo suplanuotos vestuvės su pincese Ameris.
Ilgai savo jausmus neigusi Aida, taip pat prisipažįsta Rademesui meilėje. Jis pasiryžta atšaukti vestuves, tačiau tai reikštų mirties nuosprendį Aidos tėvui, Nubijos karaliui, uždarytam kalėjime. Ką nuspręs Aida – ar paaukos savo meilę (vidinę laisvę) vardan tėvo ir savo paties išorinės laisvės, galimybės grįžti į savo šalį? Ar tą patį vardan mylimosios sugebės padaryti Radamesas? Ar ši mylimųjų (ne)laisvės istorija gali pasibaigti laimingai? Kas bus aukojama ant Egipto dievų altoriaus – meilė ar laisvė? Laimė ar valdžia ir turtai? Mylimas asmuo ar šeima ir tauta?
Eltono Johno muzika ir herojiška meilė
Pagal sero Eltono Johno muziką ir Tim Rice eiles sukurtas miuziklas pastatytas daugiau nei 18 pasaulio šalių. Ir neabejotinai, tai yra viena iš jo sėkmės priežaščių. Tačiau įsprausti šį miuziklą į saldžios ir vienalytės popmuzikos rėmus būtų neteisinga, nes jame galima išgirsti ne tik šio stiliaus dainas ar lyriškas balades, bet ir choralą, gospelą, papildytą afrikietišku skambesiu, (vergų choro partijos su Aida iš tiesų skambėjo labai gražiai), Indijos, Vidurio rytų šalių muzikai būdingais elementais, ar net roko stiliaus kūrinių.
Taip pat verta pagirti pagrindinius šio spektaklio atlikėjus – Viktoriją Streičą ir Jeronimą Milių, ne tik už muzikines partijas, bet ir (gal net labiau) už išgyventos istorijos emocinį tikrumą. Miuziklas teatre gyvuoja jau ne pirmą ar antrą sezoną, ir iš dalies kalbėjimas apie „emocinį tikrumą“ gali nuskambėti naiviai – juk viskas suvaidinta, šimtus sykių atrepetuota ir po šitiek sezonų mintinai žinoma. Taip, bet po ši tiek sezonų atlikėjams neretai virš galvos gresia pakibti kitas Damoklo kardas – abejingumas savo vaidmeniui ar partneriui. Abejingumas, kuris gali būti maskuojamas aukščiausio lygio aktoriniu ir muzikiniu meistriškumu. Tačiau jeigu viduje žiojėja emocinė tuštuma, net ir nebūdamas kritiku, kiekvienas žiūrovas, gali pajusti tai, kitais žodžiais tariant – pajusti, kad aktorius atvaidino, atliko. Būtent už tai, kad nuo pirmos iki paskutinės scenos mus, žiūrovus, įtikino savo herojų tikrumu, išgyventomis emocijomis ir pasakojama „Aidos“ istorija, ir kad nebuvo vienas kitam abejingi, neužgožė vienas kito, galima padėkoti jiems. Ir žinoma, režisieriui – kad leido mums bent trumpam patikėti pasakiška – nesuvulgarizuota, herojiška ir tyra, vienas dėl kito, pasiaukojančia meile, įkūnijama šių dviejų įsimylėjėlių.

Subtili scenografija ir Čiurlionio atšvaitai
Galiausiai dar vienas komplimentas priklauso miuziklo režisieriui V. Pauliukaičiui ir scenografui A. Jacovskiui – už estetinį subtilumą. Prieš spektaklį buvo kilusių nuogastavimų, o jeigu ant scenos pamatysiu paauksuotus rūmus ar piramides, medinių kačių skulptūras ir palmes, (kupranugariai jau būtų virš visko) – nelauk nieko gero. Ačiū dievui, nebuvo nueita primytiviausiu ir ant kičo ribos balansuojančiu keliu. Scenografija ne tik kad minimalistinė, bet ir monumentali – sceną puošia iš esmės vienintelė pastovi, milžiniška dekoracija – lyg milžiniškos faraono skulptūros nukirsdintos kojos iki kelių, kurios besikaitaliojant scenomis sukasi ratu.
Nežinia, ar kuris nors iš spektaklio kūrybinės komandos narių, yra M. K. Čiurlionio gerbėjas, bet nori nenori, vos tik išvydus šią milžinišką dekoraciją, kurią slepė teatro uždanga, mintyse iškilo „Rex“ triptikas. Ir dievybės (likimo) ir žmogaus, laivo (gyvenimo) motyvai matomi paveiksle visai gražiai susisiejo su šiame spektaklyje narpliojama meilės ir (ne)laisvės tema. Ir iš scenografinės pusės –beveik viskas! Jokio aukso, jokių palmių (na gerai, trumpai galėjote išvysti dvi šakeles, bet atrodė labai jau nekaltai). O medines kates, regis, daug dailiau pakeitė, liaunos, egiptietiškomis karūnomis pasipuošusios šokėjos. Spektaklio choro daininkų, šokėjų kostiumai neretai taip pat buvo gana minimalistiniai, bet stilingi, išskirtinesni – tik pagrindinių atlikėjų, Aidos, Radameso, Ameris, ir jos tėvo, Egipto karaliaus. Tai nuovokus sprendimas, leidęs neperkrauti scenos ir neužgožti joje išgyvenamos istorijos ir atlikėjų.