Archyvas

Gioacchino Rossini, Giacomo Puccini

Vedybų vekselis, Džanis Skikis

(La cambiale di matrimonio, Gianni Schicchi)

Aprašymas

Foto

Gioacchino Rossini
VEDYBŲ VEKSELIS (G. Rossini “La cambiale di matrimonio”)

Giacomo Puccini
DŽANIS SKIKIS G. (Puccini “Gianni Schicchi”)

Dvi vienaveiksmės operos-muzikiniai farsai

Dirigentas - JULIUS GENIUŠAS
Režisierius - NERIJUS PETROKAS
Scenografas - SERGĖJUS BOCULLO
Kostiumų dailininkė - DIANA KUZMICKAITĖ

Pagal muzikos stilių operos priklauso skirtingiems laikotarpiams: pirmoji brandus klasicizmas, antroji vėlyvas verizmas, tačiau abi jas sieja panaši tematika – linksmai, ar net su gera doze sarkazmo papasakoti, kaip suktybės ir godumas valdo dažną, iš šalies dorai atrodantį pilietį, o nedorybės vis tik sulaukia dėsningo atpildo.
Tai kartu puiki ir itin reta proga vieno vakaro metu pamatyti du skirtingus spektaklius. Pasak abiejų operų režisieriaus Nerijaus Petroko: „Farsas nėra dažnai pasitaikantis reiškinys operinėje literatūroje, tačiau tai puiki priemonė smagiai papasakoti pamokančias istorijas. Abiejų operų siužetuose pasakojama kaip jaunos poros už savo romantišką meilę grumiasi nelygioje kovoje su miesčioniška ir net grobuoniška aplinka... ir tebūnie tai viltinga, nors ir naivu...“

Abi operas statyti sumanęs ir jas diriguojantis Julius Geniušas sako, kad šiuo metu muzikantų ir artistų tikslas siekti, kad sudėtingos operų muzikinės partitūros nuskambėtų šmaikščiai ir lengvai. „Šiandien žiūrovas ieško pramogų. Gal kažkada mūsų repertuare atsiras ir Richardo Wagnerio opera, tačiau dabar žiūrovai mieliau lanko lengvesnio žanro spektaklius. Viliuosi, kad šių operų premjerose išvysime vengiančių operos, ar manančių, kad jos nesupranta. Manau, operos nereikia suprasti, ją reikia pajausti, ji eina tiesiai į širdį“.

Dirigentas primena, kad „Džaniui Skikiui“ pirmą kartą pasirodžius scenoje, kritikai rašė, jog spektaklis – prieinamas net operos visiškai neišmanančiam žmogui, kūrinio muzikinė kalba ir dramaturgija pateikiama aiškiai, su su gera intriga. „Nežinau už „Džanį Skikį“ šmaikštesnio operinio kūrinio: čia ir satyra, ir farsas, net juodas humoras“.
Skirtingą kūrinių instrumentinę ir vokalinę kalbą dirigentas nusakė dailės terminais: „Jei „Vedybų vekselis“ – užaštrintu pieštuku atliktas grafikos darbas, tai „Džanis Skikis“ – ryški ekspresionistinė drobė. Atlikėjams tą patį vakarą persiorientuoti iš vieno kūrinio į kitą – nemenka užduotis, pirmoje dalyje išgirsime G.Rossini bel canto , antroje - G.Puccini – verizmą. Tai dar viena intriga žiūrovui.“