Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolės
2026 m. gegužės 28 d. 
Choreografo Edwardo Clugo vienaveiksmių baletų diptikas pagal G. B. Pergolesi ir I. Stravinskio muziką

GIOVANNI BATTISTA PERGOLESI „Stabat Mater“ (muzika atliekama gyvai) 
Choreografas Edward Clug (Slovėnija) 
Choreografo asistentas Gaj Žmavc (Slovėnija) 
Muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis 
Scenografas ir kostiumų dailininkas Jordi Roig (Ispanija) 
Šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija) 

IGOR STRAVINSKIJ „Šventasis pavasaris“ (muzika iš įrašo) 
Choreografas Edward Clug (Slovėnija) 
Choreografo asistentas Gaj Žmavc (Slovėnija) 
Scenografas Marko Japelj (Slovėnija) 
Kostiumų dailininkas Leo Kulaš (Slovėnija) 
Šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija) 
Vienas ryškiausių Europos šiuolaikinio šokio kūrėjų, choreografas ir Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupės vadovas Edwardas Clugas, pelnęs pripažinimą visame pasaulyje savo abstrakčia, minimalistine šiuolaikinio baleto kalba ir netikėtomis, provokatyviomis klasikinio repertuaro interpretacijomis, grįžta į Klaipėdos sceną su dviem baletais, sukurtais skirtingu laiku ir skirtingoms trupėms: „Šventasis pavasaris“ buvo pastatytas su jo vadovaujama Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupe 2012 m., o „Stabat Mater“ buvo užsakytas ir pastatytas Miuncheno valstybiniame teatre „Gärtnerplatz“ 2013 m. 2014-aisiais abu baletai buvo apjungti Maribore ir tapo tenykštės baleto trupės vizitine kortele, apkeliavo daugelį baleto festivalių ir teatrų visame pasaulyje, sulaukė ne vieno perkėlimo.
****************

Pasak choreografo, „abu baletus sieja centrinė figūra – moteris ir jos nepaprasta stiprybė, kylanti iš nuolankaus susitaikymo su tuo, kas jai skirta. Man atrodo, toks susitaikymas su likimu ir iš jo kylanti galia, labiau būdinga moterims. „Stabat mater“ atveju moteris turi priimti nukryžiuoto sūnaus auką, o „Šventajame pavasaryje“ ji pati pasirenka būti paaukota. Įdomu stebėti, kaip per vieną vakarą skirtingomis trajektorijomis skleidžiasi abi aukojimo(si) istorijos.“ 
Spektaklyje „Stabat Mater“ choreografas užmezga jautrų, bet sykiu kiek ironišką šiuolaikinio žmogus dialogą su italų baroko meistro Giovanni Battista Pergolesi (1710–1736) šedevru. Sukurta paskutinėmis kompozitoriaus gyvenimo savaitėmis, ši ypač paveiki, nepaprastai išraiškinga kompozicija sopranui, altui, styginiams ir žymėtiniam bosui pagrįsta XIII a. sekvencija „Stabat mater dolorosa“ (lot. „stovėjo motina skausminga“). Jos tekstas pagal vieną iš versijų priskiriamas pranciškonų vienuoliui Jacopone da Todi. Pasak legendos, jis buvo turtingas pasaulietis, kurį atsižadėti turtų ir priimti vienuolio įžadus paskatino žmonos mirtis, prie kurios netiesiogiai ir pats buvo prisidėjęs. Taigi, giesmė apie Švenčiausiąją Mergelę, stovinčią prie kryžiaus ir gedinčią nukryžiuoto sūnaus, buvo sukurta kaip atgaila. 
Choreografo komentaras: Muziką šiam spektakliui pasirinkau ne savo noru – tai buvo užsakymo dalis. Neįsivaizdavau, kaip įmanoma šokti pagal Pergolesi „Stabat Mater“, tad nutariau susitelkti į pasakojimą. Drauge su scenografu Jordi Roigu nusprendėme suteikti šiai muzikai derančią teatrinę formą ar aplinką, įrėminančią mano viziją, mano Pergolesi kūrinio supratimą. Tai nulėmė itin asketišką, bet sykiu efektingą scenovaizdį su vos keliomis abstrakčiomis detalėmis, nurodančiomis į biblinę nukryžiavimo istoriją, bet jos tiesiogiai neperpasakojančiomis. Vienoje iš scenų juntama vyro agresija prieš moterį rezonuoja su teksto autoriaus gyvenimo istorija, nors tokią traktuotę pasirinkau intuityviai, tuomet dar nežinodamas teksto kilmės. Antra vertus, ilgainiui mane ėmė intriguoti paties Pergolesi traktuotė: ji labai emocinga, skausminga ir paveiki, bet sykiu kūrinyje yra arijų, kurios perteikia tam tikrą džiugesį ar net laimės pojūtį. Ryškus kontrastas tarp muzikos charakterio ir teksto, kuriama pasakojama apie Švč. Mergelės Marijos kančią ir sielvartą, privertė mane suvokti, kad gilesniame, metafiziniame lygmenyje kūrinys byloja ne tiek apie kančią, kiek apie iš jos kylančią viltį ir paguodą. Dėl to mano traktuotė tapo persmelkta to džiugesio, vietom šmėkšteli kone humoristiniai momentai, susiję su kasdienėmis situacijomis iš vyrų ir moterų gyvenimo. 

„Edwardui Clugui pavyko beveik neįmanomas dalykas – nauja ir prasminga Stravinskio „Šventojo pavasario“ interpretacija,“ rašė žurnalo „Dance Europe“ apžvalgininkė Maggie Foyer po spektaklio premjeros Maribore 2012 metais. Naujasis Mariboro baleto trupės pastatymas tapo paskyrimu Igoriui Stravinskiui (1882–1971), švenčiant jo gimimo 130-ąsias metines, ir vienu atraktyviausių Mariboro – Europos kultūros sostinės 2012 kultūrinės programos renginių. Jis taip pat tapo svaria įžanga į visame pasaulyje 2013-aisiais minėtą baleto pasaulinės premjeros šimtmetį. Kaip žinia, Vaclavo Nižinskio su „Rusų baletu“ pastatyto I. Stravinskio baleto premjera Paryžiuje 1913 m. sukėlė didžiausią skandalą XX a. teatro istorijoje, o ir vėlesniais dešimtmečiais konservatyviau nusiteikę klasikinio baleto sergėtojai galimybę jį išvysti vadino „veikiau dideliu vargu nei ypatingu malonumu“. Tuo tarpu progresyviau nusiteikusiems choreografams I. Stravinskio veikalas tapo maišto prieš meno sustabarėjimą simboliu ir naujų, individualių išraiškos formų paieškos katalizatoriumi. 
Choreografo komentaras: Be abejo, „Šventasis pavasaris“ – tai kultinis XX a. kūrinys, ženklinęs posūkį ne tik paties Stravinskio muzikos poetikoje, bet ir visoje muzikos istorijoje. Dar daugiau: visa XX a. šokio raida susijusi su „Šventojo pavasario“ permąstymu, pradedant Nižinskio originalia choreografija, vėliau Maurice’o Béjart’o didingu estetizmu, o dar vėliau unikalia Pinos Bausch kūryba ir jos aistra gyvenimui. Pastarieji du “principai” savo ruožtu suformavo XX a. II pusės „Šventojo pavasario“ pastatymų choreografinę paradigmą.

Šis baletas tapo ir mano, kaip choreografo, iniciacija į Stravinskio muziką, kurią pamėgau dar paauglystėje baleto mokykloje, kai net nesvajojau apie choreografo karjerą. Maniškė „Šventojo pavasario“ interpretacija yra mano asmeninis paskyrimas Nižinskiui, savotiškam jo choreografijos „hermetiškumui“ ir „dirginančiam“ avangardizmui, kurio „bloga šlovė“ tapo dinamiška platforma visai tolesnei modernaus šokio raidai. Joje laikomasi originalios kūrinio struktūros ir libreto, vaizduojančio pagoniškas pavasario apeigas ikikrikščioniškoje Rusioje.
Apeigų metu nekalta mergina šokdinama iki mirties – ji paaukojama pagoniškai vaisingumo dievybei ir taip užtikrinamas Žemės derlingumas. Išlaikomos net kai kurios ikonografinės pirmojo pastatymo detalės: merginų plaukai supinti į kasas, nuskaistinti jų skruostai, o vyrų veidus puošia barzdos. Antra vertus, ieškodamas savo balso šioje šimtmečio pastatymų sagoje, mąsčiau apie simbolius, kurie naujai įkūnytų kūrinio idėją ir sykiu būtų archajiški, kaip ir vaizduojamos apeigos. Klausydamasis pirmą baleto dalį užbaigiančio „Žemės šokio“, supratau, kad man norisi kažko sunkaus, krintančio iš dangaus. Pabandėme eksperimentuoti su vandeniu ir tapo akivaizdu, kad būtent jis suteikia prasmę šioms pavasarinio apsivalymo apeigoms, žemės pašventinimui, paruošiančiam dirvą naujai gyvybei. Tiesa, vienintelis skirtumas nuo originalaus libreto tas, kad Išrinktoji Auka scenoje pasirodo nuo pat spektaklio pradžios, o ne pačioje pabaigoje. Taip galime atidžiau stebėti jos charakterio raidą, jos patirtį: kaip ji atskiriama nuo bendruomenės, negailestingai talžoma, iš jos piktai tyčiojamasi. Bet sykiu pabrėžiama, kad tai jos pačios pasirinkimas, nes ji tai suvokia kaip visos bendruomenės išganymą. Tas dvilypis jausmas – baimė prarasti save ir kartu išdidumas, galų gale užvaldantis bendram labui pasišventusią auką. Tai taip pat yra galia, kylanti iš susitaikymo.