Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolės

2026 m. gegužės 29 d. LEGENDA
2 veiksmų baletas

Kompozitorius – Antanas Jasenka 
Choreografas – Gaj Žmavc 
Muzikos vadovas ir dirigentas – Tomas Ambrozaitis 
Dirigentė – Adrija Čepaitė  
Scenografė – Sigita Šimkūnaitė 
Kostiumų dailininkė - Sandra Straukaitė 
Vaizdo projekcijų dailininkas – Martynas Norvaišas 
Šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis 
 
Atlikėjai:   
Solistai: Anna Chekmarova, Oleksandra Borodina, Aurora Ruvoletto, Barbara Ribeiro Santos, Roman Budko, Yan Malaki, Bernat Blay Bosch. 
 
Šiam viso vakaro trukmės baletui, sukurtam pagal originalią lietuvių kompozitoriaus Antano Jasenkos muziką orkestrui, slovėnų choreografas ir KVMT baleto meno vadovas Gajus Žmavcas įkvėpimo sėmėsi iš išlikusių legendų ir istorinių liudijimų apie Herkų Mantą – prūsų genties karžygį ir vieną žymiausių Didžiojo prūsų sukilimo prieš Kryžiuočių ordiną XIII a. vadų. Tačiau užuot savita šokio kalba perpasakojęs Herkaus Manto istoriją, choreografas renkasi nenaratyvinio baleto formą ir kuria emocinį fiktyvaus pasaulio peizažą pasitelkdamas universalius simbolius bei minimalistinį scenovaizdį. Istorinis naratyvas čia išgryninamas iki abstrakčia simbolika grįstos, stilizuotos fizinės išraiškos, o režisūroje dėmesys telkiamas į šviesos, vilties ir meilės susidūrimą su tamsa, neviltimi ir praradimu. 
Nors abstraktūs šokio piešiniai, kuriuose šokėjai atlieka greito tempo judesius didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis, kartais gali priminti kažin kokias senovines apeigas, balete nevaizduojami jokie konkretūs istoriniai įvykiai ar asmenybės. Sąsajos su Herkaus Manto istorija ir jo gimtine Notangos miškuose labiau pabrėžiamos per vizualinę raišką, kurios centrine prasmine ašimi tampa galingas ąžuolo simbolis. Baltų mitologijoje ąžuolas siejamas su griaustinio dievu Perkūnu – vienu vyriausių baltiškojo panteono dievų, Dievo Praamžio valios vykdytoju, dar kitaip vadinamu Dievo rykšte arba Dievo rikiu (Diviriks), kuris be kita ko laikomas ir karių dievu. Perkūnui įrengiamose šventvietėse augo ąžuolų giraitės – stiprybės, ištvermės, dvasinės galios simbolis. Į ąžuolą galima žvelgti ir kaip į archetipinį gyvybės medį, jungiantį dievų karalystę danguje, gyvųjų karalystę šioje žemėje, ir mirusiųjų karalystę požeminiame pasaulyje – medžio šaknyse, kur „nusėda“ kolektyvinė žmonijos atmintis. Scenoje jis apverstas aukštyn kojomis, taip tarsi bylodamas apie dvasinį „bešakniškumą“ ir primindamas Herkaus kelio pradžią, kai jis buvo išplėštas iš savo genties – pagrobtas ir auklėjamas kaip krikščionis kryžiuočių riterių, siekiančių ištrinti jo kultūrinę atmintį ir primesti naują tapatybę. Nuolat besisukantis medžio vainikas, kaip ir kasmet kamieną storinančios rievės, sykiu simbolizuoja laiko tėkmę, kurioje tikri istoriniai įvykiai pamažu apauga būtomis ir nebūtomis istorijomis bei legendomis. 
Itin abstraktų, stilizuotą vizualinį pavidalą šiam baletui sukūrė lietuvių menininkų komanda, kurią sudaro scenografė Sigita Šimkūnaitė (scenografijoje taip pat naudojami videomeno kūrėjo Martyno Norvaišo filmuoti vaizdai), kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Apeliuodamas į mitologinę žiūrovų vaizduotę per vizualinę raišką ir neoklasikinio šokio kalbą, baletas tuo pačiu kviečia susimąstyti apie universalias ir amžinas temas, tokias kaip žmonių kova už laisvę ir istorinės atminties trapumas, kurios, regis, išlieka itin svarbios ir šiandien. 

Atlikėjai:   
Solistai: Anna Chekmarova, Oleksandra Borodina, Aurora Ruvoletto, Barbara Ribeiro Santos, Roman Budko, Yan Malaki, Bernat Blay Bosch.